Aktualūs klausimai

Data

2017 09 18

Įvertinimas
0
images (2).jpg

Dažnai teiraujamasi, kaip Inspekcija vertina neteiktinas svetimybes knygose, kodėl dalis filmų neįgarsinti lietuviškai, o rodomi tik su subtitrais, kam nereikia laikyti valstybinės kalbos mokėjimo egzaminų.

Savo klausimus Kalbos inspekcijai galite siųsti el. paštu vki@lrvki.lt.

Ar Inspekcija tikrina televizijos ir radijo laidų dalyvių kalbą?

Ne, pagal Valstybinės kalbos įstatymo 22 straipsnio reikalavimus tikrinama tik laidų vedėjų, reportažų autorių kalba.

Ar baudžiate už necenzūrinių žodžių vartojimą žiniasklaidoje?

Ne, Kalbos inspekcija tikrina, ar nepažeidžiamos kalbos normos.

Ar Kalbos inspekcija baudžia už kirčiavimo klaidas?

Ne, už kirčiavimo klaidas nebaudžiama.

Nuobaudos gali būti taikomos tik už Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų pažeidimus. Nutarimais yra patvirtinti Lietuvos vietovardžių, valstybių ir sostinių pavadinimų sąrašai.

Kodėl dalis filmų neįgarsinti lietuviškai, o rodomi tik su subtitrais?

Transliuotojai gali pasirinkti – arba įgarsinti lietuviškai, arba vertimą pateikti subtitrais. Tokią galimybę jiems suteikia Valstybinės kalbos įstatymo 13 straipsnis: „Lietuvoje viešai demonstruojamos audiovizualinės programos, kino filmai turi būti verčiami į valstybinę kalbą arba rodomi su lietuviškais subtitrais.“

Kokia knygos kalba laikoma taisyklinga?

Svarbiausia, kad nebūtų pažeisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai ir kitos kalbos normos. Tikrinant knygų, ypač grožinės literatūros, kalbą stengiamasi vertinti neformaliai, atsižvelgiama į kūrinio visumą, stilių, pasirinktas menines priemones. Vis dėlto knygose neturėtų būti pažeidžiama kalbos sintaksė, morfologija, skyrybos, rašybos taisyklės.

Kaip Inspekcija reaguoja į neteiktinas svetimybes knygose?

Lietuvių rašytojai barbarizmus, žargoną kartais vartoja kaip stilistines priemones. Neteiktinų svetimybių vartojimas nėra skatintinas, ar tai laikyti klaidomis, tenka spręsti pagal kūrinio kontekstą.

Kam nereikia laikyti valstybinės kalbos mokėjimo egzaminų?

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimą Nr. 1688 „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų patvirtinimo ir įgyvendinimo“ egzamino nereikia laikyti asmenims:

 1) įgijusiems pagrindinį, vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą lietuvių kalba;

 2) įgijusiems Lietuvos Respublikoje vidurinį išsilavinimą nelietuvių mokomąja kalba 1991 metais ar vėliau;

 3) baigusiems užsienyje veikiančias lietuviškas gimnazijas arba vidurines mokyklas;

 4) išlaikiusiems mokyklinį (valstybinį) gimtosios arba valstybinės lietuvių kalbos brandos egzaminą.

Ar su Kalbos inspekcija reikia derinti išorinę reklamą, iškabas, kitus viešuosius užrašus?

Ne, nereikia. Tai derinama su miestų ir rajonų savivaldybių kalbos tvarkytojais.

Kodėl Vilniuje ir kituose miestuose daugėja viešųjų užrašų ne lietuvių kalba?

Dažnai viešaisiais užrašais vadinama tai, kas nėra užrašai, o prekių ir paslaugų ženklai, šūkiai. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 str. straipsnyje nurodoma, kad „reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis“. Taigi vienas iš svarbiausių reklamos požymių – skatinimas įsigyti prekių ar paslaugų. Tuo reklama skiriasi nuo informacinių (viešųjų) užrašų.

Svarbus reklamos elementas yra prekių ir paslaugų ženklai. Jų sąvoka apibrėžiama Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 2 str., jame nurodoma, kad prekių ir paslaugų ženklu gali būti „bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai“. Žymuo, galintis būti prekių ir paslaugų ženklu, – žodžiai, asmenų pavardės, vardai, pseudonimai, juridinių asmenų pavadinimai, šūkiai, raidės ir skaitmenys, piešiniai, emblemos, erdvinės formos, spalvos, jų kompozicijos, bet koks minėtų žymenų derinys.

Šie ženklai registruojami įstatymų nustatyta tvarka. Kalbiniai reikalavimai jiems nekeliami. Registruoti prekių ir paslaugų ženklai (pavyzdžiui, „West“, „Camel“, „Nokia“, „Electrolux“, „Siemens“, „United Colors of Benetton“, „Apple“ ir t. t.) į kitas kalbas neverčiami.

Bet kuris Europos Sąjungoje įregistruotas prekių ženklas galioja ir Lietuvoje.

Pastebimas informacijos kitomis kalbomis daugėjimas viešosiose erdvėse susijęs ir su ekonomikos procesais. Lietuviško kapitalo įmonėms sunkiau išlaikyti parduotuves ar savo atstovybes prestižinėse vietose, tad Gedimino prospekte Vilniuje vietoje parduotuvės „Svajonė“ įsikuria „McDonald‘s“, vietoje viešbučio ir restorano „Vilnius“ veikė „Marks & Spencer“. Kalbininkai šiems procesams įtakos daryti negali.

Ar Vartotojų teisių gynimo įstatymas kelia kokius nors reikalavimus, susijusius su kalba?

Šio įstatymo 5 straipsnis nustato, kad „valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus“. Tai reiškia, kad nuorodos „parduotuvė“, „prekybos centras“, „jaunimo drabužiai“, „avalynė“, „kavinė“, „picerija“, „grožio salonas“ ir pan. yra būtinos.

Ar registruojamos naujos įmonės pavadinimą reikia derinti su kalbos institucijomis? 

Prašymai įregistruoti individualiąją įmonę, uždarąją akcinę bendrovę, asociaciją, mažąją bendriją, viešąją įstaigą ar labdaros ir paramos fondą teikiami Juridinių asmenų registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka. Registro tvarkytojas, gavęs būtinus dokumentus, elektroniniu paštu kreipiasi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją konsultacijos dėl juridinio asmens pavadinimo atitikties lietuvių bendrinės kalbos normoms. Išvada pateikiama per 6 darbo valandas. Ši tvarka galioja nuo 2013 m. gegužės 1 d.

Daugiau informacijos apie juridinių asmenų pavadinimus galite rasti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje ir Registrų centro svetainėje čia arba  čia