Istorija

 

VEIKLOS ISTORIJA

Valstybinė kalbos inspekcija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta biudžetinė įstaiga, atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, atsakinga Kultūros ministerijai.

Svarbiausi Inspekcijos uždaviniai – kontroliuoti, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų ir kitų teisės norminių aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Už valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo pažeidimus Inspekcija turi teisę taikyti administracines nuobaudas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 91– 917 straipsnius.

Inspekcijos veiklos pobūdis ir funkcijos nustatytos Valstybinės kalbos inspekcijos įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintuose Valstybinės kalbos inspekcijos nuostatuose.

Inspekcija vadovaujasi Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolės principais, kriterijais ir jų taikymo metodika.

                                         Apie kalbos priežiūros sistemos kūrimąsi

        Lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės. 
       1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė įstatymą, kuriuo tuometinė Konstitucija papildyta 771 straipsniu: „Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos TSR užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu“.

       1989 m. sausio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nustatė sritis, kuriose privaloma vartoti lietuvių kalbą, buvo iškelti reikalavimai „didinti taisyklingos lietuvių kalbos prestižą“, „saugoti lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius“, „visokeriopai remti lietuvių kalbos institucijas“.

       1989 m. vasario 20 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti. Jame numatyti konkretūs reikalavimai, darbai ir terminai, iki kada jie turi būti atlikti, kad lietuvių kalba būtų įtvirtinta kaip valstybinė. Iš svarbiausių minėtini valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas tam tikras pareigas einantiems asmenims, reikalavimas pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba ir kt.

       1990 m. birželio 20 d., jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo patvirtinta Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo. Ji buvo įgaliota spręsti ne tik kalbos kodifikavimo ir norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. Iki tol (nuo 1976 m.) tokia komisija veikė prie Lietuvos mokslų akademijos. Ji buvo ne valstybinė, o visuomeninė institucija.

       1990 m. liepos 30 d. įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, o kaip specializuotas jos padalinys – Valstybinė kalbos inspekcija. Tais pačiais metais, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus kreipimąsi, pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai miestų ir rajonų savivaldybėse. Taigi 1990 m. galima laikyti kalbos priežiūros sistemos formavimosi pradžia.

       1992 m. gegužės 26 d. buvo papildytas Administracinės teisės pažeidimų kodeksas, jame nustatyta administracinė atsakomybė už valstybinės kalbos nevartojimą ir už Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nevykdymą. 1994 m. liepos 18 d. Kodeksas papildytas dar penkiais straipsniais, nustatančiais atsakomybę už įvairius valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus.

       1995 m. Kultūros paveldo inspekcija reorganizuota, Valstybinė kalbos inspekcija prijungta prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir tapo šios įstaigos struktūriniu padaliniu – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija.

       1995 m. sausio 31 d. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, jame įtvirtintos pagrindinės valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos. Įstatymas galioja iki šiol.

       2001 m. lapkričio 20 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo reorganizuota į dvi įstaigas – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją.

       2001 m. gruodžio 18 d. priimtas Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, 2002 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Inspekcijos nuostatus. Valstybinė kalbos inspekcija yra atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir atsakinga Kultūros ministerijai. Už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nesilaikymą Inspekcija turi teisę taikyti nuobaudas pagal septynis Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius.

Valstybinės kalbos inspekcijos veiklos įvertinimas

       2007 m. Naujosios viešosios vadybos fondas organizavo viešojo sektoriaus įstaigų konkursą, kurio metu gyventojai galėjo įvertinti valstybės įstaigų veiklą. Buvo vertinama daugiau kaip 100 įvairių sričių įstaigų, kiekvienos jų reitingas buvo apskaičiuotas pagal procentinį gerų įvertinimų santykį su visais gautais vertinimais. Inspekcijos veikla buvo patenkinti 97 proc. balsavusiųjų. Fondas įteikė atminimo statulėlę ir diplomą.

          Nuotraukos iš šio renginio.

 

       

 Istorija

        Lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusas suteiktas dar neatkūrus Lietuvos nepriklausomybės. 
        1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė įstatymą, kuriuo tuometinė Konstitucija papildyta 771 straipsniu: „Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos TSR užtikrina lietuvių kalbos vartojimą valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, valstybės rūpinimąsi visapusišku lietuvių kalbos ugdymu ir mokymu“.

Žr. nuotraukas:

 

 

 

 

 

 

Žmonės su plakatais prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos rūmų, vykstant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 11-ojo šaukimo dešimtosios sesijos posėdžiui, kur svarstomos konstitucijos pataisos dėl valstybinio statuso suteikimo lietuvių kalbai, tautinei vėliavai, Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei". Vilnius. 1988 m. lapkričio 18 d.

Fotografas Jonas Juknevičius.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 11-ojo šaukimo dešimtoji sesija. Deputatai plenarinių posėdžių salėje posėdžio metu, kur svarstomos konstitucijos pataisos dėl valstybinio statuso suteikimo lietuvių kalbai, tautinei vėliavai, Vinco Kudirkos „Tautiškai giesmei“. Pirmoje eilėje (iš kairės): akademikas Juras Požela, rašytojas Juozas Baltušis. Vilnius. 1988 m. lapkričio 18 d.

Fotografas Jonas Juknevičius.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 11-ojo šaukimo dešimtosios sesijos posėdis, kur svarstomos konstitucijos pataisos dėl valstybinio statuso suteikimo lietuvių kalbai, tautinei vėliavai, Vinco Kudirkos "Tautiškai giesmei". LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmųjų rūmų fojė (iš kairės): rašytojas Justinas Marcinkevičius, literatūros tyrinėtojas Jonas Lankutis, rašytojas Alfonsas Maldonis, LKP CK skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis. Vilnius. 1988 m. lapkričio 18 d.

        1989 m. sausio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nustatė sritis, kuriose privaloma vartoti lietuvių kalbą, buvo iškelti reikalavimai „didinti taisyklingos lietuvių kalbos prestižą“, „saugoti lietuviškus asmenvardžius ir vietovardžius“, „visokeriopai remti lietuvių kalbos institucijas“.

        1989 m. vasario 20 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą dėl priemonių valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti. Jame numatyti konkretūs reikalavimai, darbai ir terminai, iki kada jie turi būti atlikti, kad lietuvių kalba būtų įtvirtinta kaip valstybinė. Iš svarbiausių minėtini valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimas tam tikras pareigas einantiems asmenims, reikalavimas pereiti prie raštvedybos lietuvių kalba ir kt.

        1990 m. birželio 20 d., jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo patvirtinta  Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo. Ji buvo įgaliota spręsti ne tik kalbos kodifikavimo ir norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. Iki tol (nuo 1976 m.) tokia komisija veikė prie Lietuvos mokslų akademijos. Ji buvo ne valstybinė, o visuomeninė institucija.

        1990 m. liepos 30 d. įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, o kaip specializuotas jos padalinys – Valstybinė kalbos inspekcija. Tais pačiais metais, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus kreipimąsi, pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai miestų ir rajonų savivaldybėse. Taigi 1990 m. galima laikyti kalbos priežiūros sistemos formavimosi pradžia.

        1992 m. gegužės 26 d. buvo papildytas Administracinės teisės pažeidimų kodeksas, jame nustatyta administracinė atsakomybė už valstybinės kalbos nevartojimą ir už Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nevykdymą. 1994 m. liepos 18 d. Kodeksas papildytas dar penkiais straipsniais, nustatančiais atsakomybę už įvairius valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus.

        1995 m. Kultūros paveldo inspekcija reorganizuota, Valstybinė kalbos inspekcija prijungta prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir tapo šios įstaigos struktūriniu padaliniu – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija.

        1995 m. sausio 31 d. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, jame įtvirtintos pagrindinės valstybinės kalbos vartojimo ir priežiūros nuostatos. Įstatymas galioja iki šiol.

        2001 m. lapkričio 20 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo reorganizuota į dvi įstaigas – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kalbos inspekciją.

        2001 m. gruodžio 18 d. priimtas Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas, 2002 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Inspekcijos nuostatus. Valstybinė kalbos inspekcija yra atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir atsakinga Kultūros ministerijai. Už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nesilaikymą Inspekcija turi teisę taikyti nuobaudas pagal septynis Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnius.

 

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-03-30