Donatas Smalinskas. Kelios mintys Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo 30 metų proga
1990 m. lapkritį pradėjusi veikti Valstybinė kalbos inspekcija turėjo kontroliuoti visais požiūriais pasenusių teisės aktų vykdymą – tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas ir Ministrų Tarybos nutarimas jau buvo nesuderinami su Nepriklausomos valstybės statusu. Buvo nurodyta, kad „vietinių Tarybų vykdomieji komitetai turi užtikrinti, kad gatvių, aikščių pavadinimai ir kiti informacinio pobūdžio vieši užrašai Respublikos pavaldumo miestuose būtų lietuvių ir rusų kalbomis“.
Po kitakalbių protestų prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine, Sausio 13-osios įvykių, Maskvos pučo buvo gana nepalanki situacija ką nors keisti, tačiau nelaukdami geresnių laikų pasiūlėme Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui atnaujinti teisės aktus. Gavome Aukščiausiosios Tarybos pasiūlymą rengti naujo Kalbos įstatymo projektą.
Inspekcijos pasiūlytą darbo grupės sudėtį patvirtino tuometinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininkas Gediminas Ilgūnas. Man buvo pavesta vadovauti darbo grupei, joje dirbo Vytautas Ambrazas, Dalia Dičiūtė-Foigt, Karolis Jovaišas, Anzelmas Katkus ir Stasys Stažys. Svarstėme, kiek laiko galios rengiamas įstatymas. Supratome, kad viskas labai greitai keičiasi, todėl buvome numatę, kad 3 arba 5 metus. O štai jau praėjo ir 30 metų. Ko tuo metu tikėjomės? Kad būtų atsisakyta įteisinto rusų kalbos vartojimo, kad valstybė būtų įpareigota rūpintis kalbos taisyklingumu ir būtų sudarytos sąlygos valstybinei kalbai gyvuoti.
Norėjosi plačiau pažvelgti į pasaulį, todėl gavome teisės aktų iš Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos, Kanados.
Projektas buvo suderintas su Vyriausybe, ministerijomis, tautinėmis bendrijomis, kūrybinėmis sąjungomis, Lietuvos mokslo taryba, aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos katedromis, Lietuvos radiju ir televizija, net 2 kartus svarstytas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, paskelbtas spaudoje lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Suprantama, kodėl projektui skirta tiek daug dėmesio: šis įstatymas susijęs su visomis kalbos vartojimo sritimis, su daugybe įvairaus išsilavinimo, tautybių, amžiaus, profesijų žmonių. Stengėmės, kad įstatymo formuluotės būtų labai aiškios, kad būtų aptartos visos kalbos vartojimo sritys, suderinta su įstatymų visuma. Svarbu, kad straipsniuose yra labai mažai išimčių, parašyta sklandžia kalba.
Projektas Seimo komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose svarstytas gana sklandžiai, daugiau diskutuota dėl kitakalbių. Jį skubėta priimti todėl, kad 1995 m. sausio 1 d. baigėsi tam tikrų lengvatų taikymo laikas: Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, Visagine vadovaujantys ir gyventojus aptarnaujantys kitakalbiai turėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą ne tik pagal žemiausią kategoriją, bet atitinkamai pagal antrąją ir trečiąją. Nors toks reikalavimas Aukčiausiosios Tarybos nutarimu buvo nustatytas dar 1990 metais, tačiau tai daug ką gąsdino, kėlė paniką.
1995 m. sausio 31 d. priėmus šį įstatymą laukė kalbos norminimo darbas, jo įgyvendinimas, visuomenės kalbinis švietimas ir kt. Reikėjo mūsų visų supratimo, kad prasideda jau kitas valstybinės kalbos gyvavimo etapas.
