Donatas Smalinskas. Įstatymo priėmimas buvo svarbus Nepriklausomos Lietuvos teisinis žingsnis

Data

2021 02 06

Įvertinimas
6
thumb.jpg

     Prieš 26 metus buvo priimtas labai reikšmingas dokumentas – Valstybinės  kalbos įstatymas.

     Man, kaip Aukščiausiosios Tarybos sudarytos įstatymo projekto rengimo darbo grupės vadovui, dabar malonu teigti, kad  šis su kiekvienu iš mūsų susijęs teisės aktas per tiek laiko nebuvo keistas, tobulintas, pildytas: jame neatsirado naujų straipsnių, žodžių, žodžių junginių, sakinių ar skyrybos ženklų, nors tai dar nereiškia, kad jis buvo ir yra tobulas. 6 asmenų darbo grupė buvo patvirtinta 1992 metų balandžio mėnesį, o įstatymas priimtas 1995 metų sausį. Projektą rengė (nurodomos tuometinės pareigos): Vytautas Ambrazas – filologijos mokslų daktaras, Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriaus vadovas, Dalia Foigt – teisės mokslų kandidatė, Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto vyr. mokslinė bendradarbė, Karolis Jovaiša – Teisės instituto vyr. mokslinis bendradarbis, Anzelmas Katkus – teisės mokslų kandidatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas ir Stasys Stažys – buvęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės aparato Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas.     

     Prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis šis projektas buvo pradėtas rengti. Įvertinkime tai, kad lietuvių kalba valstybine buvo paskelbta dar tada, kai mūsų valstybė nebuvo atkurta. Tokie faktai nedažni kitų valstybių istorijoje.

     Legalizuota tautinė vėliava ir tautiška giesmė pripažinta valstybės himnu tą pačią dieną.

1988 m. lapkričio 18 d. tuometinė Konstitucija papildyta nauju straipsniu – antrąkart istorijoje lietuvių kalba paskelbta valstybine. Nuo tada atsirado juridinis pagrindas grąžinti lietuvių kalbai prarastas pozicijas, įtvirtinti ją oficialiame ir viešajame gyvenime, gaivinti pačią kalbą, skirti jai nuolatinį dėmesį ir globą. Iki tol beveik 50 metų valstybinės kalbos funkcijas Lietuvoje atliko rusų kalba. Nuosekliai skatinama dvikalbystė buvo apėmusi visus visuomenės sluoksnius, lietuvių kalba nebuvo draudžiama, bet svarbesniais atvejais pirmenybė buvo teikiama rusų kalbai, rusiškai vykdavo oficialūs posėdžiai, pasitarimai, rusiškai buvo tvarkoma dokumentacija, susirašinėjama. Lietuvių kalba neteko prestižinės bendravimo kalbos pozicijų.

        Bendra šios srities veiklos strategija buvo išnagrinėta ir aptarta, priimti sprendimai ir su kaimyninėmis valstybėmis: 1992 metais Rygoje vykusioje Latvijos, Estijos ir Lietuvos konferencijoje buvo numatyta kartu siekti valstybinių kalbų teisių, laikytis principinių pozicijų dėl kalbų vartojimo.

      Susirūpinta ir kalbos tvarkybos institucijų veikla. Nuo 1976 metų veikusiai visuomeninei kalbos komisijai buvo suteiktas valstybinės įstaigos statusas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo turėjo spręsti ne tik norminimo, bet ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klausimus. 1990 metais įsteigta Valstybinė kalbos inspekcija, kaip Kultūros paveldo inspekcijos padalinys, pradėjo kontroliuoti, ar lietuvių kalba vartojama oficialiai ir viešai, ar laikomasi bendrinės kalbos normų. Nors ir sunkiai, valstybinė kalba pamažu tapo visų Lietuvos tautų gyventojų savastimi. Suprantama, kad staiga pasikeitus situacijai norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos atsirado labai daug. Valstybė šį gyventojų norą padėjo įgyvendinti: įsteigtas Lietuvių kalbos centras, suorganizuoti lietuvių kalbos kursai darbo vietose, leidžiamos mokymo priemonės ir kt.

     Inspekcija inicijavo su kalbos egzaminais susijusių teisės aktų rengimą, organizavo visus su šiais egzaminais susijusius darbus.

         Norinčiųjų mokytis lietuviškai itin padaugėjo 1992 metais priėmus Vyriausybės nutarimą „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų“. Šis teisės aktas konkrečiai nustatė, kurias pareigas einantys darbuotojai turi išlaikyti egzaminą pagal vieną iš trijų kategorijų. Kalbos inspekcija inicijavo šio teisės akto atsiradimą, organizavo visus su egzaminais susijusius darbus. Šis sunkus procesas vyko sklandžiai, be įtampos, nepažeidžiant tautinių mažumų teisių. Valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo terminai buvo griežtai nustatyti, bet kartu laikomasi nuosaikios kalbos politikos. Ypač tai buvo svarbu vietovėse, kuriose kitakalbiai sudarė daugumą.

       Tuometiniai teisės aktai nenumatė jokios atsakomybės dėl valstybinės kalbos nevartojimo. Kaip vieną iš sprendimo būdų Kalbos inspekcija Aukščiausiajai Tarybai pasiūlė papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą ir nustatyti atsakomybę už lietuvių kalbos nevartojimą viešuosiuose užrašuose, gaminių pavadinimuose, prekių vartojimo instrukcijose, už Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, Valstybinės kalbos inspekcijos pareigūnų nurodymų nevykdymą. 1994 metais Kodeksas papildytas dar 5 straipsniais, nustatančiais atsakomybę už įvairius valstybinės kalbos vartojimo pažeidimus: lietuvių kalbos nevartojimą atliekant tarnybines pareigas, dokumentų pateikimą, raštvedybos tvarkymą nevalstybine kalba, kino filmų, vaizdo medžiagos rodymą viešai be vertimo į lietuvių kalbą, autentiškų Lietuvos vietovardžių formų nevartojimą.

       Kalbos priežiūra turėjo apimti visą Lietuvą, todėl 1990 metais Valstybinė lietuvių kalbos komisija kreipėsi į savivaldybes dėl miestų ir rajonų kalbos tvarkytojų etatų įsteigimo. Buvo dirbamas didžiulis darbas – teko organizuoti susitikimus su merais, teikti argumentuotus prašymus, kad pradėtų dirbti kalbininkai. Nuo 1995 metų savivaldybėms perduota valstybės funkcija – valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė. Dabar kalbos tvarkytojai prižiūri, kaip ši funkcija vykdoma savivaldybės teritorijoje, Inspekcijos vardu nagrinėja administracinių nusižengimų bylas, konsultuoja kalbos klausimais.

      Pasenę teisės aktai neleido dirbti esminių darbų.

     Kalbos inspekcija turėjo kontroliuoti visais požiūriais pasenusių teisės aktų vykdymą. Tuo metu galiojo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas ir Ministrų Tarybos nutarimas. Jie jau buvo nesuderinami su nepriklausomos valstybės statusu. Pavyzdžiui, viename iš straipsnių buvo nurodyta, kad „vietinių Tarybų vykdomieji komitetai turi užtikrinti, kad gatvių, aikščių pavadinimai ir kiti informacinio pobūdžio vieši užrašai Respublikos pavaldumo  miestuose būtų lietuvių ir rusų kalbomis.“

     Po kitakalbių protestų prieš lietuvių kalbos paskelbimą valstybine, Sausio 13-osios įvykių, Maskvos pučo buvo gana nepalanki situacija ką nors keisti, tačiau Kalbos inspekcija nelaukdama geresnių laikų pasiūlė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui atnaujinti teisės aktus. Gavome tuometinio pirmininko Liudviko Sabučio pasirašytą raštą, jame buvo patarta rengti naujo Kalbos įstatymo projektą.

Įstatymo rengėjai tikėjosi, kad jis galios gal penkerius metus.

     Darbo grupės sudėtį patvirtino tuometinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininkas Gediminas Ilgūnas. Darbo grupės nariai svarstė, kiek laiko galios rengiamas įstatymas. Supratome, kad viskas labai greitai keičiasi, todėl buvome numatę, kad 3 arba 5 metus. O štai jau praėjo ir dvidešimt šešeri metai.

     Ko tuo metu tikėjomės? Kad būtų atsisakyta įteisinto ir privalomo rusų kalbos vartojimo, kad valstybė būtų įpareigota rūpintis kalbos prestižu ir taisyklingumu, kad būtų sudarytos sąlygos valstybinei kalbai gyvuoti ir klestėti.

     Dokumento rengėjai domėjosi Latvijos, Estijos, Prancūzijos, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos, Kanados patirtimi.

Įstatymo projektas buvo suderintas ne tik su Vyriausybe, ministerijomis ir departamentais, bet ir su tautinėmis bendrijomis, kūrybinėmis sąjungomis, Lietuvos mokslo taryba, aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos katedromis, Lietuvos radiju ir televizija, net 2 kartus svarstytas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, paskelbtas spaudoje lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.  Suprantama, kodėl projektui skirta tiek daug dėmesio: šis įstatymas susijęs su visomis kalbos vartojimo sritimis, su daugybe įvairaus išsilavinimo, tautybių, amžiaus, profesijų žmonių.

Projektas Seimo komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose svarstytas gana sklandžiai, daugiau diskutuota dėl kitakalbių. Jį skubėta priimti todėl, kad 1995 metų sausio 1 dieną baigėsi tam tikrų lengvatų taikymo laikas: Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, Visagine vadovaujantys ir gyventojus aptarnaujantys kitakalbiai turėjo išlaikyti lietuvių kalbos  egzaminą ne tik pagal žemiausią kategoriją, bet atitinkamai pagal antrąją ir trečiąją. Nors toks reikalavimas Aukčiausiosios Tarybos nutarimu buvo nustatytas dar 1990 metais, tačiau tai daug ką gąsdino, kėlė paniką.  

     Šis įstatymas mano akimis.

     Dabar galiojančio įstatymo formuluotės buvo ir yra labai aiškios, aptartos visos kalbos vartojimo sritys, suderinta su įstatymų visuma. Svarbu, kad straipsniuose yra labai mažai išimčių, parašytas sklandžia kalba.

     Po šio svarbaus teisės akto priėmimo laukė kalbos norminimo darbas, jo įgyvendinimas, visuomenės kalbinis švietimas ir kt. Reikėjo mūsų visų supratimo, kad prasideda jau kitas  valstybinės kalbos gyvavimo etapas.