Inspekcijos viršininko Audriaus Valotkos kalbos, pasakytos konferencijoje „Asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose: ar formuosime lietuvių kalbą gerbiančią politiką?“, ištraukos
Kalba gyvena įvairiose srityse – privačiame gyvenime, tautinėse bendrijose, aukštosiose mokyklose, švietimo, paslaugų, mokslo srityse... Ji gyvena įstatymų tekstuose, jus aptarnaujančių asmenų lūpose, vietovardžiuose, varduose ir pavardėse. O ten, kur bendrauja ir savo interesus derina daug žmonių ir jų grupių, prasideda politika. Kalba, jos gramatika visada buvo ir bus bendrosios politikos dalis. Jau kelis šimtus metų kartojamas garsiojo kardinolo Armano de Rišeljė posakis „Kas valdo kalbą, tas valdo valstybę“. Kalba – ir politikos objektas, ir svarbiausia žmonių komunikacijos priemonė, ir itin svari žmogaus, šeimos ir valstybės tapatybės dalis. Ji nėra tik įrankis kaip šluota ar dulkių siurblys. Lygiai kaip valstybės vėliava nėra vien medžiagos atraiža, „Tautiška giesmė“ – paprastas eilėraštukas, o Vilnius – viso labo tik taškas žemėlapyje. Todėl Trispalvė, „Tautiška giesmė" ir Vilnius paminėti pirmajame Konstitucijos skirsnyje.
Nacionalinio saugumo strategijos projekte skaitome: „Lietuvos Respublika brangina ir saugo <…> lietuvių tautos kultūrinę tapatybę ir kalbą.“ Tad turime kalbėti apie tai, ar noras darkyti mūsų kalbą nėra grėsmė nacionaliniam saugumui. Tuo labiau kad agresijos mastai net neslepiami: birželio mėnesį Seime surengtoje diskusijoje dėl planuojamo diakritikų antplūdžio teisingumo viceministrė nevyniodama į vatą pasakė, kad graikų abėcėlės įtraukimas į valstybės institucijų kalbas yra ateities klausimas. Ar nesuprato klausėjo ironijos, ar tikrai esama tokių planų? Tai jau nebestebintų.
Veikimas prieš lietuvių kalbą per pastarąjį dešimtmetį labai sustiprėjo: Seime kartas nuo karto mėginama įteisinti moterų pavardes slaviškomis galūnėmis, o nepalankaus balsavimo Žmogaus teisių komitete sulaukęs šio komiteto pirmininkas tiesiai šviesiai sako, kad tai vis tiek „reikės sutvarkyti“. Sutvarkyti mūsų kalbą!
Kažkodėl niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, nesiūlo prie lietuviškos Trispalvės prikergti kitų spalvų juostų ar nupiešti kokį simbolį, o norinčiųjų kištis į valstybinės kalbos funkcionavimą vis dar atsiranda. Kol kas niekas, turintis bent lašelį sveiko proto, lyg ir nesiūlė papildyti „Tautiškos giesmės“ kitų šalių himnų fragmentais, o darkyti mūsų valstybinę kalbą kai kurių ideologijų atstovams jau tapę garbės reikalu. Prie to prisideda ir teismai, įskaitant Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kurio pastarojo laikotarpio sprendimai Lietuvoje kuria faktinę dvikalbystę, nesuderinamą su mūsų valstybės Konstitucija, ir sistemingai plečia šios dvikalbystės ribas.
Esame kultūriškai silpna tauta. Esame linkę skubiai ir nekritiškai perimti iš svetur atėjusius papročius, simbolius, elgimosi būdą ir kalbą. Vis dar gajų baudžiauninko mentalitetą skatina ir papildo paternalistinės politikų nuotaikos ir liberalizmo šūkiai, skatinantys pirmenybę teikti ne Lietuvos piliečiui, bet užsieniečiui; mažumai, o ne demokratinei daugumai; svetimoms kalboms, o ne valstybinei kalbai; užsieniečių pageidavimams, o ne mūsų papročiams ir tradicijoms. Todėl priešpaskutinės Vyriausybės sprendimu Valstybinės kalbos įstatymo taikymas prieglobsčio teisę turintiems asmenims nukeltas jau penktiems metams – taip nepasielgė nė viena Europos tauta.
Seime gulintis Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas yra mūsų atsparumo išmėginimas. Ar esame save gerbianti brandi tauta, ar tik paslaugos imigrantams teikimo vieta, dėl kažkokių istorinių aplinkybių vadinama Lietuva?
Juk, anot Konstitucinio Teismo, pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, todėl asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Oficialus asmens dokumentas patvirtina asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį. Palaikant šį ryšį valstybei atstovauja institucijos, o jos yra tvirčiausias valstybinės kalbos bastionas. Tokia yra pasaulinė kalbos politikos praktika. Negalime teigti turintys savą valstybę, kol nėra trijų būtinų jos dalių – teritorijos, pilietinės tautos ir nacionalinių institucijų. Taip pat negalime didžiuotis valstybinės kalbos statusu, jeigu ji nėra saugi valstybės institucijose. Lietuviai jaučia nerimą dėl svetimraidžių vartojimo valstybės dokumentuose, nes tokį įsiveržimą suvokia kaip tapatybės okupaciją, lygiai kaip neribojamą migraciją. Taikymasis prie svetimšalių poreikių socialiniame sektoriuje suvokiamas kaip pavojus; taikstymasis prie svetimų tradicijų paneigiant savas tradicijas ir poreikius – taip pat.
Dabar pakalbėkime apie praktiškus dalykus. Pažvelkime į šio projekto kuriamą ateities vaizdelį. Dirbate „Sodroje“ ar poliklinikoje, apsaugos firmoje ar policijoje. Jums paskambina klientai ar pacientai. Klausiate:
- Jūsų pavardė?
Jie prisistato:
- Diorfi
- Sulevan
- Torstainsin
- Nvien
- Čan
- Stlatliem
Barškinate klaviatūra ieškodami reikiamų raidžių. Nerandate. Mėginate iš naujo. Nerandate.
Nerandate, nes šios pavardės rašomos taip:
Diorfi – Győrffy;
Sulevan – Súilleabháin;
Nvien – Nguyễn;
Čan – Trần;
Stlatliem – Sƛ̓áƛ̓am̓.
Torstainsino visai neaptiksite, nes pirmoji Þorsteinsson pavardės raidė thorn apskritai neįtraukta į lotyniško pagrindo abėcėles.
Ką daryti darbuotojui, kuris nemoka rasti visų tų raidžių? Kodėl visos tos įvairovės turi mokytis medikas, policininkas, Migracijos departamento darbuotojas, pasienietis?
Jei valstybės registruose (pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų registre) būtų leista asmenvardžius rašyti su visais įmanomais pasaulio diakritikais (unikodas jų turi apie 1500), IT sistemos patirtų kolapsą, o valstybė taptų priklausoma nuo šimtų unikalių unikodo ženklų koduočių. ICAO (Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos) standartas Doc 9303 buvo sukurtas būtent tam, kad išspręstų šį pasaulinį chaosą: jis reikalauja visų šalių mašininio nuskaitymo zonose (MRZ) asmenvardžius transkribuoti į 26 pagrindines lotyniškos abėcėlės raides be jokių diakritikų.
Su šiomis problemomis, be viso kito, susiduriama Lenkijoje: pasak Seimo Tyrimų skyriaus, „sistemose ir kai kuriuose tarpžinybiniuose registruose vis dar pasitaiko klaidų, kai užsienio kalbų diakritiniai ženklai yra ignoruojami, sistemose atvaizduojami kaip klaustukai arba asmenvardžiai netinkamai rūšiuojami abėcėliniuose sąrašuose“.
Prancūzijoje civilinės būklės aktų dokumentai turi būti surašomi tik lotyniškojo rašto rašmenimis, taip pat leidžiama vartoti tik prancūzų kalboje pripažįstamus diakritinius ženklus ir ligatūras. Kitų kalbų asmenvardžiai, turintys ženklų (pavyzdžiui, lietuviškas raides č, š, ž), kurių nėra sąraše, ar užrašyti nelotyniškais rašmenimis, oficialiuose civilinės būklės aktų dokumentuose gali būti atvaizduoti netiksliai. Pavyzdžiui, vardą su ñ, ã, ø, ł, š, č, ğ ar kitu Prancūzijos sistemoje nepriimamu ženklu užrašius pakeista forma, gali būti iškreipta autentiška vardų ir pavardžių rašyba.
Vokietija: „Diegiant naująsias elektronines asmens tapatybės korteles, oficialiai fiksuoti atvejai, kai savivaldybių registravimo terminalai strigdavo apdorodami vardus su diakritiniais ženklais (pavyzdžiui, André, François, de Maizière), todėl skaitmeninė registracija tapdavo neįmanoma, tekdavo papildomai apsilankyti institucijoje.“
Saugumo klausimai irgi nepamirštini. Pavyzdžiui, turkiškos pavardės, tokios kaip Kılıçdaroğlu, kuriose raidė I su tašku (İ) ir raidė be taško (ı) yra du visiškai skirtingi garsai ir simboliai. Jei asmens pavardė registre bus įrašyta su turkiška raide ı (be taško), kelių policijos pareigūnas, mokesčių inspektorius ar pasienietis, standartinėje klaviatūroje surinkęs įprastą I, šio asmens duomenų bazėje niekada neras. Tai sukuria teisinį vakuumą ir idealias sąlygas tapatybei klastoti bei finansiniams nusikaltimams slėpti.
Jei asmens pavardė registre bus įrašyta su specifiniu diakritiku (pvz., đ arba ł), o policijos pareigūnui jį reikės patikrinti kelyje ar ieškomų asmenų bazėje, tai, surinkęs standartinėje klaviatūroje paprastas raides d arba l, jis tokio žmogaus neras. Tai atveria spragas nusikaltėliams keisti tapatybę, tiesiog manipuliuojant diakritikais.
Atnaujinimo data: 2026-09-18
Taip pat skaitykite:
Vietoje posakio „kaip taisyklė“ sakykime „paprastai“ ar „dažniausiai“
„Prekinis ženklas“ keistinas terminu „prekių ženklas“
Junginiai „tinkamas vartojimui“, „skirtas išsinešimui“ netaisyklingi